Raidos psichologė apie skaitymą su kūdikiais: „Jie supranta daugiau, nei mums atrodo“

2023-11-09

Kaip naujagimis, nemokėdamas kalbos, bendrauja su aplinka? Į šį klausimą atsakymų ieško nežodinę tėvų ir kūdikių komunikaciją tyrinėjanti raidos psichologė Maya Gratier.

2012 m. Paryžiaus priemestyje įkūrusi „BabyLab“ laboratoriją, psichologė su mokslininkų komanda joje stebi socialinį ir pažintinį kūdikio vystymąsi. „Šioje laboratorijoje tiriamas ne tik kūdikio elgesys bendraujant įvairiose situacijose, bet ir tai, kaip jo aplinka prisideda prie mąstymo ugdymo ikikalbiniu periodu“, – sako tyrėja, su kuria ir kalbamės.

Kodėl su kūdikiais svarbu kalbėti dar iki jiems gimstant?

Visi naujagimiai domisi kalba. Įdomu tai, kad nėštumo metu vaisius didesnį dėmesį skiria girdimai kalbai nei kitiems aplinkos garsams. Paskutiniajame nėštumo trimestre jis jau suvokia ritmą, garsus, intonacijas. Tačiau suaugusiesiems nebūtina su vaisiumi kalbėti tiesiogiai. Bet kokiu atveju, jis atskirs žmonių skleidžiamus garsus iš visų kitų garsų, nes mūsų smegenys savaime reaguoja į kalbą.

Po gimimo svarbu palaikyti šį natūralų susidomėjimą. Derėtų ne tik kalbėtis su kūdikiu palaikant akių kontaktą, bet ir užtikrinti, kad jis augtų turtingoje kalbinėje aplinkoje. Tikriausiai visi esame pastebėję, kad bendraudami su kūdikiais savaime pakeičiame savo kalbėjimo manierą. Tai vadinama intuityviąja tėvyste. Kalbame ritmiškiau, melodingiau, dažniau pakartodami tam tikrus garsus ir žodžius. Kūdikiams visa tai padeda koncentruoti dėmesį, palengvina kalbos išmokimą ir turtina jų žodyną. Tačiau mažyliai ima kalbėti net ir tada, kai su jais tiesiogiai niekas nebendrauja. Naujausių tyrimų duomenimis, net ir miegant yra įsisavinami aplinkui skambantys žodžiai.

Kadangi kūdikiai bet kokiu atveju išmoksta kalbėti tiesiog girdėdami kalbą, kodėl svarbu su jais ir skaityti? Kokia knygos reikšmė ankstyvojoje vaikystėje?

Knyga labai svarbi dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, ji reikalinga tėvams, nežinantiems, kaip kalbėtis su kūdikiu, ką jam sakyti. Esama tėvų, kurie dėl įvairių priežasčių negali laisvai bendrauti su savo vaiku. Tai daryti – labai intymus, tarpasmeninių santykių artumo reikalaujantis veiksmas, kuris gali kelti sunkumų žmonėms, išgyvenusiems prieraišumo traumą, komplikuotą vaikystę ar patyrusiems sunkumų vėlesniame gyvenime. Taigi bendrauti su kūdikiu skaitant knygą – tarsi pasiskolinti rašytojo balsą su jo kalbėjimo maniera, unikaliu skambesiu, ritmu. Tai gali labai praversti tėvams, patyrusiems priešlaikinį gimdymą. Dažnai tėvai, matantys neišnešiotą kūdikį, visiškai neatitinkantį jų turėto įsivaizdavimo, nežino, kaip su juo bendrauti. Tokiu atveju knyga gali išgelbėti.

Be to, labai svarbus ir knygoje pasakojamos istorijos, turinčios unikalią struktūrą, aspektas. Nors kūdikiai nesupranta, kas yra didelis piktas vilkas, gyvenantis miške, ir ką tai reiškia, jie girdi pasakojimo skambesį, ritmą, intonacijas, taigi gali suvokti pasakojimo intrigos niuansus, kylančią įtampą, emocijas.

Dar vienas knygos privalumas – skaitymo malonumas patiems suaugusiesiems. Nepamirškime, kad kokybiškos paveikslėlių knygos – meno kūriniai tiek teksto, tiek iliustracijų prasme. Labai svarbu gerai kalbą jaučiančius rašytojus ir talentingus iliustruotoju skatinti kurti tokias knygas. Ir ne vien todėl, kad jas skaitantys suaugusieji jaustų malonumą. Kūdikiams estetika taip pat labai svarbi ir reikalinga visaverčiam jų vystymuisi. Šiuo metu kaip tik tyrinėju kūdikių estetikos pajautimą.

Į atmintį įsirėžė vienoje jūsų konferencijoje išgirstas faktas, kad naujagimiams labiau patinka patraukliais laikomi žmonių veidai. Kaip vertinamas kūdikių estetikos pajautimas?

Kūdikius tyrinėti beveik taip pat sudėtinga, kaip ir bet kokią kitą gyvūnų rūšį. Negalime jiems užduoti klausimų apie jų patirtį, išgyvenimus, emocijas. Taigi remiamės jų rodomu dėmesiu. Pavyzdžiui, pateikiame du panašius dalykus siekdami nustatyti, kuris sulaukia daugiau susidomėjimo, į kurį ilgiau žiūrima, kurį objektą kūdikis paima į rankas. Tai rodo jo teikiamą pirmenybę vienam ar kitam dalykui, tam tikrą tendenciją.

Minėjote, kad kūdikiai iki tam tikro amžiaus skaitomų istorijų faktinės reikšmės nesupranta, tačiau tai ir nėra ankstyvojo skaitymo patiems mažiausiems siekiamybė. Vis dėlto dalis visuomenės skaitymą su kūdikiais, kūdikių literatūrą vertina skeptiškai arba siekia ją pernelyg supaprastinti, taip neva pritaikant prie ribotų kūdikių gabumų.

Čia svarbu dar kartą pabrėžti, kad kalbą suprantame įvairiais lygmenimis. Taigi kūdikiai dar nesuvokia jos prasmės, bet skiria garsus, skambesį, intonacijas. Beje, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji – kai girdime čiulbant varnėną, nežinome, ką jis čiulba, kodėl tai daro, bet suvokiame tą čiulbesį kaip džiugų ar grėsmingą. Garsas turi prasmę nebūtinai suprantant tikslią jo reikšmę.

Gana naujų mokslinių tyrimų duomenimis, 8 mėnesių kūdikis jau žino 50–100 žodžių. Jei jam skaitome ar pasakojame istoriją apie katę, jis tą žodį gali atpažinti. Be to, knygos kūdikiams visada būna iliustruotos, o iliustracijos vienaip ar kitaip papildo tekstą. Todėl kai kūdikis išgirsta žodį „katė“ ir pamato šį gyvūną vaizduojančią iliustraciją, jis susieja namuose turimą katę su paveikslėliu knygoje ir garsažodžiu „miau“, kurį taria artimasis, skaitydamas istoriją. Visos šios detalės per asociacijas susijungia į visumą ir kuria supratimą. Taigi kūdikiai suvokia daugiau, nei mums atrodo.

Prancūzijoje dažnai pabrėžiama individualaus, vienam mažyliui skiriamo, o ne grupinio skaitymo svarba darželiuose ir kitose juos priimančiose institucijose. Ar individualus skaitymas tikrai palankesnis dėmesiui sutelkti ir ryšiui kurti?

Tai dvi labai skirtingos skaitymo patirtys. Kaip mokslininkė nesu linkusi teigti, kad individualus skaitymas turi daugiau privalumų už grupinį, nes nėra atlikta pakankamai tai įrodančių mokslinių tyrimų. Prancūzijos atvejis gana išskirtinis; prieš dvidešimt metų, kai pradėjau tyrėjos karjerą, specializuotose gydymo įstaigose kūdikiams jau buvo skaitoma individualiai, o šiandien tai dar labiau paplitę.

Tačiau tiesa, kad, vienu metu skaitydamas vienam kūdikiui, suaugusysis gali lengviau pritaikyti skaitymo ritmą atsižvelgdamas į mažylio poreikius, vyksta glaudesnė tarpusavio komunikacija. Man teko stebėti tiek individualius, tiek ir grupinius skaitymus: abiejų užsiėmimų metu įvyksta nuostabių dalykų!

Skaitydami su kūdikiu darome įvairias mimikas, rodome gestus, judame tiek mes, tiek mažylis. Ar galima teigti, kad skaitymas ramiai sėdint vienoje vietoje ankstyvojoje vaikystėje tiesiog neegzistuoja?

Skaitant su kūdikiu natūraliai kyla jo dėmesio išlaikymo klausimas, kuris, savaime suprantama, nėra toks pat kaip vyresnio vaiko ar suaugusiojo. Beje, pastarųjų dėmesio koncentravimas dėl aktyvaus išmaniųjų technologijų naudojimo taip pat labai smarkiai pakito. Nebegalime dvi valandas susikaupę skaityti knygą.

Kūdikių dėmesys yra cikliškas: kurį laiką sutelkę dėmesį į objektą, jie grįžta prie savęs, tuomet vėl prie objekto. Kūdikis yra dėmesingesnis judėdamas nei būdamas nejudrus, o šios dvi būsenos nuolatos keičiasi.

Didžioji dalis mažiesiems skirtų knygų yra su kontrastingų spalvų, aiškių kontūrų iliustracijomis. Ar ši kūdikių literatūros savybė susijusi su jų regos ypatumais?

Daug mokslinių tyrimų išties rodo, kad kūdikiams labiau patinka kontrastai, objektus aiškiai atskiriančios linijos. Pavyzdžiui, vieno tokio tyrimo metu nustatyta, kad kūdikiai pirmenybę teikia Pablo Picasso nei Claude’o Monet kūrybai, nes P. Picasso paveiksluose vyrauja aiškesnės linijos. Taip pat žinoma, kad naujagimių regos aštrumas iki šeštojo mėnesio nėra itin stiprus. Šiuo amžiaus tarpsniu rega kiek pagerėja, bet lieka nevisiškai išsivysčiusi iki vienerių metų amžiaus. Maždaug prieš dvidešimt metų dar buvo manoma, kad naujagimiai skiria tik juodą ir baltą spalvas, bet tokį įsitikinimą paneigė vėlesnių tyrimų rezultatai. Šios dvi spalvos tikrai akivaizdžiai traukia mažylių dėmesį būtent dėl savo kontrastingumo. Tačiau kūdikiai skiria ir kitas spalvas, nebent jos yra itin pastelinės.

Kokia, jūsų manymu, yra gera knyga kūdikiams?

Nesu vaikų literatūros specialistė, bet žaviuosi daugelio kūdikiams kuriančių menininkų darbais. Savęs klausiu, kaip jiems pavyksta taip taikliai atliepti kūdikių interesus. Manau, kad tai susiję su mano jau minėta intuityviąja tėvyste. Kūdikiams kuriantys autoriai turi labai gerai jausti mažuosius. Jų tekstų kalba yra ritminga, melodinga, joje daug pasikartojimų, poetinių priemonių, tokių kaip aliteracija, konsonansas. Geras tekstas, skaitomas balsu, yra malonus ausiai ir kūdikiui leidžia pajausti pasakojimo eigą.

Kitas, mano manymu, svarbus dalykas – sumaniai apgalvotas teksto ir iliustracijų ryšys. Kartais mažylis atpažįsta ir pirštu rodo paveikslėlį, atitinkantį tuo metu suaugusiojo skaitomą žodį, taip tarsi užbėgdamas jam už akių. Jei būsime atidūs, įsitikinsime, kad kūdikiai mums gali labai daug ką parodyti ir daug ko išmokyti.

 

Projektą „Knygų startas“ įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Informacinis projekto partneris – LRT.

Straipsnį parengė Ieva Vaitkevičiūtė