Andriuškevičius, Alfonsas „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015“

Sausio 19, antradienis. Esu save šiek tiek girdintis garso įrašas. Esu save šiek tiek matantis vaizdo įrašas. Kaip susitaikyti su savimi, kaip priprasti prie savęs, kaip nepamiršti, kad esi įrašas, – ne vienos mano dienos problema. Ir dar – niekad nepamiršti, kad kiti - taip pat įrašai. Ir dar – kad didžioji dalis tų kitų įrašų visai nemano, nenutuokia, kad jie yra įrašai.

Birželio 5, sekmadienis. Neseniai grįžau pasivaikščiojęs. Labai gražios liepos: jų vešli lapija išmarginta dar neprasiskleidusiais žiedais kaip kokiomis gėlytėmis (mena suknią). Dabar galvoju, kad liepos gražiausios, kai ramu: tuomet justi jų tirštis ir svoris. O beržai – kai pučia vėjas: tuosyk draikosi jų kasos. Drebulės, be abejo, – kai vėjas dvelkia.

Sausio 12, sekmadienis. Pusto. Sniegas gludina pats save.
 

Penkioliktoji poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus knyga, kurioje nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentais skaitytojui pateikiami išplėštieji lapai iš sudegintų 2002–2015 metais autoriaus rašytų dienoraščių. Falsifikavimo dėmuo Andriuškevičiaus kūryboje iškyla ne pirmą kartą – 2017 metais publikuota esė rinktinė „Sufalsifikuoti dienoraščiai“. Trapią ribą tarp sufalsifikuoto ir nesufalsifikuoto dienoraščio – kiek jis apskritai gali būti tikras ir visiškai išvengęs fiktyvumo – žymi skirtumas tarp tikro dienoraščio įrašo ir kuriamo teksto. „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“ yra ne fikcijos, o gyvenimo, ne prozos (nors jos ir netrūksta), o poezijos pusėje. Tai Andriuškevičiaus skaitymo dienoraštis, vaizdų archyvas, gamtos kalendorius, nuolatinės rašymo ir rašto refleksijos, kasdienybė su savo rutina ir paprastumu bei juos sutrikdančiais išorinio gyvenimo įvykiais. Pats autorius skaitytoją meldžia „skaityti po truputį iš įvairių vietų“, vis tik du paskutinius pliusinius tekstus – atsiminimus apie Sigitą Gedą ir kūrybos manifestą „Flirtas su idėjomis“ derėtų perskaityti vienu ypu. (Jūratė Čerškutė)