Mekai, Jonas ir Adolfas „Gyvenimo lai(š)kai“

Jono ir Adolfo Mekų vardai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 1949 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrę broliai kūrė avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, tačiau už profesinių pasiekimų slypėjo ir nepaliaujamas gimtojo krašto ir Semeniškiuose (Biržų r.) likusios šeimos ilgesys.

„Šią knygą būtų galima pavadinti filmu, atsidūrusiu ant popieriaus, kuriame susitinka Mekų šeimos nariai ir jų artimieji. Dviejų brolių gyvenimas skleidžiasi laiškuose šeimos nariams, likusiems Lietuvoje“, – pasakoja knygos sumanytojas Kęstutis Pikūnas.

Nuo 1957 iki 1995 metų iš Niujorko megapolio į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas Mekai išsiuntė daugybę mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems adresuotų laiškų. Laiškuose pasakojamos išskirtinės brolių istorijos, minimos neįtikėtinos pažintys ir patirtys Amerikoje, tačiau dauguma jų persmelkti vaikystės ilgesio ir prisiminimų iš Lietuvos. Daugiau nei šimtas knygoje pirmą kartą viešai publikuojamų laiškų atskleidžia ne tik itin artimą ryšį tarp Jono ir jo jauniausio brolio Adolfo, bet ir visos Mekų šeimos istoriją.

Originalius laiškus, iškarpas ir nuotraukų albumus išsaugojo brolis Petras Mekas, o su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu šia medžiaga pasidalijo Biržuose gyvenančios Mekų dukterėčios Edita Rubinienė ir Ina Guogienė. Knygoje gausu ir mažai kam matytų šios giminės gyvenimą iliustruojančių nuotraukų, kurios surinktos iš plačios Mekų giminės asmeninių albumų bei žinomų Lietuvos fotografų Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus, Viktoro Kapočiaus ir kitų fotomenininkų archyvų.

Beveik šimtą metų apimantis fotopasakojimas papildytas šeimos narių prisiminimais.

„Man vienas svarbiausių šios knygos tikslų buvo parengti ją taip, kad skaitytojui tai būtų nenuobodi ir įtraukianti patirtis. Svarbu, kad knyga nebūtų per sunki, kad ją būtų malonu liesti ir vartyti“, – sako K. Pikūnas.

Knyga išskirtinė ir savo dizainu – skaitytojas joje esančiais „peiliukais“ turi pats praplėšti dvigubuose lapuose besislepiančius laiškus. Taip kuriamas intymus ryšys tarp laiškus rašiusiųjų ir juos skaitančiojo.
 

Tai graži – skaitytojo estetinį pasitenkinimą ir smalsumą pamaloninanti knyga, kurios puslapius reikia susipjaustyti tam, kad būtų galima perskaityti garsiųjų brolių Mekų, Jono ir Adolfo, laiškus, siųstus iš Amerikos savo mamai Elžbietai Mekienei į Semeniškių kaimą, Buginių paštą, Biržų rajoną, Lietuvos Tarybų socialistinę respubliką. Gaila, kad korespondencija vienakryptė, bet motinos atsakymus broliams ir žinias iš tėviškės galima numanyti skaitant vėlesnius laiškus. Mekų epistoliarika, apimanti 1957–1995 metus, praktiškai visą Šaltąjį karą, nėra tik šeimos, perskirtos Antrojo pasaulinio karo ir skiriamos vandenyno, naujienų apykaita. Tai dviejų skirtingų pasaulių – laisvojo ir okupuotojo, Vakarų ir Rytų, kapitalizmo ir komunizmo sankirta, kurioje ryškėja Mekų gyvenimo Amerikoje kasdienybė, kūrybiniai nusiteikimai, planai ir kūrybinio kelio trajektorija. Kaip ir nurodo pavadinimo dviprasmybė – tai ir laiškai, ir juose bei juos palydinčiose gausiose nuotraukose fiksuojami laikai, kurių rašytinė dokumentacija dar kartą į mūsų kultūros lauką grąžina ne tik puikiai žinomą filmininką Joną Meką, bet ir Lietuvoje dar neatrastą jo jaunesnį brolį kino kūrėją ir režisierių Adolfą Meką, kuriam šiemet, rugsėjo 30-ąją būtų suėję 95-eri. (Jūratė Čerškutė)